Ledo lelija

Laukas rugių ...  seniai jau nematau aš tų akių Bet visą laiką jas jaučiu Prisimenu kai tu ėjai per lauką lėtu žingsniu Braukei ranka per varpas Glostei pievas ... švelniu žvilgsniu Ten liko atspindys tavo akių Jos mėlynos ... pražydo lineliu Prisimenu kaip tu džiaugeisi vaikeliu mažu Stebėjai iš po antakių tankių Aš niekad nepamiršiu žvilgsnio gilių akių Džiaugiuos nes liko pėda žemėj tavos širdies Kurią turiu kaip sieną ... remiuosi ant peties Žaismingai glostau plaukus jam ... jau žili Ir mėlynas akis matau Tos pačios kurias kadaise pamilau Prisiminiau jo tėvą žydrų akių Ir motiną laukuos mačiau ... ji grėbė šieną Jaučiu ant lūpų šiltą karvės pieną Ir pievą kvepiančią ... jaukius namus Suartą šviežiai  žemę užsėtus arimus ...vis laukė kada sugrįš sūnus Tyloj nunertos pirštinės primins gimtus namus Ir ašara pavirtus rugiagėles spalva Kadaise kai sūnus sugrįžo su žmona Dėkoju jiems už dovaną už sūnų ... už meilę Ištikimybę ir dovanotą galimybę Sulaukt k