Linai ... jie žydi mėlynai

Laukas rugių ...  seniai jau nematau aš tų akių
Bet visą laiką jas jaučiu
Prisimenu kai tu ėjai per lauką lėtu žingsniu
Braukei ranka per varpas
Glostei pievas ... švelniu žvilgsniu
Ten liko atspindys tavo akių
Jos mėlynos ... pražydo lineliu
Prisimenu kaip tu džiaugeisi vaikeliu mažu
Stebėjai iš po antakių tankių
Aš niekad nepamiršiu žvilgsnio gilių akių
Džiaugiuos nes liko pėda žemėj tavos širdies
Kurią turiu kaip sieną ... remiuosi ant peties
Žaismingai glostau plaukus jam ... jau žili
Ir mėlynas akis matau
Tos pačios kurias kadaise pamilau
Prisiminiau jo tėvą žydrų akių
Ir motiną laukuos mačiau ... ji grėbė šieną
Jaučiu ant lūpų šiltą karvės pieną
Ir pievą kvepiančią ... jaukius namus
Suartą šviežiai  žemę užsėtus arimus
...vis laukė kada sugrįš sūnus
Tyloj nunertos pirštinės primins gimtus namus
Ir ašara pavirtus rugiagėles spalva
Kadaise kai sūnus sugrįžo su žmona
Dėkoju jiems už dovaną už sūnų ... už meilę
Ištikimybę ir dovanotą galimybę
Sulaukt kartu vaikų pratęsti giminę tėvų
Ir pasitikti sielas ateinančių kartų