Om
Manęs paklausė kas esi ... aš atsakiau tik krislas vandeny Manęs paklausė kur einu Einu keliu į begalybę tarp žvaigždžių Patarsiu ... nepasiklyski tarp minčių savų ir svetimų Sustok pažvelk į vidų ... surink save iš pašalių Išgirsk vidinį balsą tylų Tavasis aš tenai giliai seniai Tik jo dar nematei Įkvėpk giliai giliai pajauski oro galią Kvėpavimas jis visagalis Banguoja kūnu nors jo ir nematai Pajauski kūno erdvę ten tavo namai Matai tu užmerktom akim Žinai ... gyvybė ji tenai Tai tu sukūrei oro gūsį ... paleidai ir klausai Erdvėj ištirpti tu gali ir vėl save surinkti Paleisti kas seniai ne tavo Tai senos mintys jos atgyveno Išpuoški rūmus tu savus įleiski vėjus sau naujus Pabūk su savimi ... arčiau savęs tu nieko neturi Nors bėgi bandai pagauti vėją .. . žinią ... kažką ko nematai Tu ten esi ... ji ten kur stovi! Tai tavo meilės rūmai kuriuose gyveni Prašau pabūk su savimi Tu pats gali pasaulį kurti mylėti Negi tau sunku tuo patikėti Sustok! Giliai įkvėpk paklausk savęs kas čia