Om

 Manęs paklausė kas esi 

... aš atsakiau tik krislas vandeny

Manęs paklausė kur einu

Einu keliu į begalybę tarp žvaigždžių 

Patarsiu ... nepasiklyski tarp minčių savų ir svetimų

Sustok pažvelk į vidų ... surink save iš pašalių

Išgirsk vidinį balsą tylų

Tavasis aš tenai giliai seniai

Tik jo dar nematei

Įkvėpk giliai giliai pajauski oro galią

Kvėpavimas jis visagalis 

Banguoja kūnu nors jo ir nematai

Pajauski kūno erdvę ten tavo namai

Matai tu užmerktom akim 

Žinai ...  gyvybė ji tenai

Tai tu sukūrei oro gūsį ... paleidai ir klausai

Erdvėj ištirpti tu gali ir vėl save surinkti

Paleisti kas seniai ne tavo

Tai senos mintys jos atgyveno

Išpuoški rūmus tu savus įleiski vėjus sau naujus

Pabūk su savimi ... arčiau savęs tu nieko neturi

Nors bėgi bandai pagauti vėją .. . žinią ... kažką ko nematai

Tu ten esi ... ji ten kur stovi!

Tai tavo meilės rūmai kuriuose gyveni

Prašau pabūk su savimi

Tu pats gali pasaulį kurti mylėti

Negi tau sunku tuo patikėti

Sustok! Giliai įkvėpk paklausk savęs kas čia

Krūtinėje pilve paklauski kur tu?!

Žmogus negali būt vien galvoje 

Pradėk kvėpuoti ... ramiai ... lėtai

Nurimo protas ... pajutai

Širdis atsiliepė ... mane matai

Čia tavo namai seniai ... buvai išėjęs 

Dėkoju tau kad sugrįžai 

Om ... om ... om