Labiausia man patiko rašyti ir taip save skaityti. Kitaip aš nematau ką noriu pasakyti tau. Taip lengva kai fėja sėdi ant peties. Paskolina rašiklį erelio aukso plunksną. Jaučiu jo žvilgsnį, jėgą, kvapą.Stepių vaizdą, vėjo srauto žaismą, Pakilus jam kai tik paleidžiu skristi ... Mudu dviese mokomės skraidyti. Valdas apžiūrim nuo ryto lyg nakties. Neriam į tamsią naktį, žvaigždes aplankom. Palydim mėnesį ir vėl į saulę. Tačiau širdelė virpa dažniu keistu. Kas ten? Čionai tik ratas įprastu ritmu. Taip vieną rytą sėdau parašyti. Su užklausa visgi '' - Kas aš esu?'' Atsakymas pabiro lyg lietus. Ir kibirkštys ir žvaigždės subiro į rankas. Tik pajaučiau didžiulę saulę širdyje. Ir atsistojau taip tvirtai. Tik paklausiau '' - Kur aš esu?'' Vieną koją pajutau ant smėlio prie jūros. Didelė nematau bet jaučiu ją, teka kraujas nematomais takais. O kur kita? Ji ten už mylios ... Staiga nematoma ranka praskleidė debesis " - Tu vis dar čia?" Nusišypsijo t