Ledo lelija

Mūza ji kaip medūza paleido spalvą Pavirto mėlynu rūku ... plaukiu laiku Kai parašiau atleidžiu ir paleidžiu Aš išsiliejau kaip kava ant stalo Staltiese balta balta Bandau surinkti ... bet gana Taip praeitis išėjo ir man palengvėjo Plaukiu ... neriu aš kaip žuvis Kaip saulės spindulys per vandenyną Tai  žodžių jūra ... maudausi joje Tu pabandyk nors kartą ... paleist save Užšąlusi buvau ... paleidau ... pražydau gėlele Tai  išmintis pasislėpė tarp žodžių Ji kalba maldą ryto tyloje ir sako atrask mane Tai Dievo žodis buvo pradžioje ir tapo kūnu erdvėje Pasklido jis per dangų ir tarė ištark mane Aš pabandžiau ir man pavyko! Tai mūza! Ji visada šalia ir eina su manim greta Kai aš einu gatve ... gyvenimas pavirto man knyga Kurią rašau ... skaitau ir atrandu save Plaukiu rūku kurį paleido žemė Rytmečio aušroj per pievą Laukiu kol nudžius rasa ant rankų Žvelgiu į dangų ... ir pakilau aukštai aukštai Aš trumpam ... tik aplankysiu žmogų brangų Istorija kurią suraitė Dievas Man kaip melo

  Labiausia man patiko rašyti ir taip save skaityti. Kitaip aš nematau ką noriu pasakyti tau. Taip lengva kai fėja sėdi ant peties. Paskolina rašiklį erelio aukso plunksną. Jaučiu jo žvilgsnį, jėgą, kvapą.Stepių vaizdą, vėjo srauto žaismą, Pakilus jam kai tik paleidžiu skristi ... Mudu dviese mokomės skraidyti.  Valdas apžiūrim nuo ryto lyg nakties. Neriam į tamsią naktį, žvaigždes aplankom. Palydim mėnesį ir vėl į saulę. Tačiau širdelė virpa dažniu keistu. Kas ten? Čionai tik ratas įprastu ritmu. Taip vieną rytą sėdau parašyti. Su užklausa visgi '' - Kas aš esu?'' Atsakymas pabiro lyg lietus. Ir kibirkštys ir žvaigždės subiro į rankas. Tik pajaučiau didžiulę saulę širdyje. Ir atsistojau taip tvirtai.  Tik paklausiau '' - Kur aš esu?'' Vieną koją pajutau ant smėlio prie jūros. Didelė nematau bet jaučiu ją, teka kraujas nematomais takais. O kur kita? Ji ten už mylios ... Staiga nematoma ranka praskleidė debesis " - Tu vis dar čia?" Nusišypsijo t

Lietui lyjant Debesim plaukiant Mylėk mane  Karščiausią dieną Degant saulei Mylėk mane  Vėtrai siaučiant Pūgai šėlstant Mylėk mane Mylėk mane kol aš jauna Neatidėk rytojui žodžių Rožių kurias galvojai jai nupirkti Dabar ... mylėk mane Rytojaus gali ir nebūti Tačiau mylėk akimirką Pamerk save ant stalo tarsi rožę Grožėkis ja Skleisk aromatą Dalinkis ... atiduok save Tik taip gali iš čia pakilti Palikti šleifą kvapo Kad moterim buvai  Į žemę ne šiaip sau atėjai O atsiskleisti ... Ir viską viską sau atleisti Pamilk save ... Pakelk save virš debesų  Aukštai aukštai  Pajausk mane Ten aš esu  Rasa buvau nukritusi  Ant rožės skruosto Dabar žodžiu tapau Linkiu tik meilės sau ir tau  Ledo Lelija

Kai saulę rankose laikau Dėkoju sau ir tau ... Dėkoju ir žingsnelius dėlioju Po vieną žiedą dalinu Manęs vis klausia ... Kas esu? Aš atsakau kuo aš nesu Šypsausi ... nėra manęs Kai aš šalia tavęs Rankas keliu į dangų Žydrynę apkabint galiu Ir nerti kiaurai sieną Kelionė ši vilioja mus ne vieną Atverki duris į širdį Tiesiog įeiki į namus Už durų pasilik tik purvinus batus Kuriuos tiek amžių mynei Ten neprireiks Galėsi eit basa tokia kokia gimei Prisiminei? ... Ateik čionai Mylėk savo esybę visą Kur eina ilgesys ten ir namai ... Pagarbiai Ledo Lelija

    Mes bėgam gaudom žvilgsnį jų akių Vyrai  ... jie visad turi reikalų Kur akys mato  Visur vyro rankos šalia Jos palietė ir tą ir tą ... Sutaisė, sumontavo, susiuvo, suklijavo Nebarkit vyrų leiskit jiems kūrėjais tapti Įkalti vinį ir  pagirti Jie viską daro tik dėl mūsų Ankstyvą rytą kelyje asfaltą pila Į darbus skuba rieda Ir jiems nerūpi jų aprėdai Žiūri kad gražesnė būt žmona Jie mūsų angelai tikrieji Petys jų visada šalia Tik atsigręžki! Pamąstyki Kodėl jam ačiū dar nepasakei ... Dėmesiu apgaubki ir nuo minčių apginki įkyrių Jiems reikia moterų tikrų Kuri nuolankiai pila sriubą ... išlygina Ir su niekuom nelygina! Jis pats geriausias! Apsiaustas nuo negandų  bėdų  Kai tu prisigalvoji kad yra geresnių Jei pyksta – meilės trūksta Ir supratimo ... išpažintis mažas Ir paslaptis ... kad nepadėkojo Supyko ir dar kažkaip likimas sudėliojo Nepykit ... paverskit pyktį meile Barnį - ramuma Pabūkit jam kai reikia net mama Būk draugu, šešėliu naktyje Leisk jam nors kartą išsakyti To ko jis n

  Jos ilgos kaip matai Lyg upė teka į gyvenimą ir aš su ja Tampu mama dar kartą Pasakė vieną rytą mylinti dukra Ta basakojė merguželė Mėnesienoje ir vėl matavo jūros krantą Kažkas ją šaukia naktyje Mėnulis plaukus jai šukavo Saulelė veidelį pudravo Vėjas sukneles matavo Žemelė kilimą paklojo Upės krantus nubarstė akmenėliais Kad tik jaukiau jai būtų Ir širdelė nepabūgtų  Kai pasaką prisėdau parašyti Netikėjau kad ji taps tokia ilga Norėjau tik pasėti meilės sėklą Vyrui pasakyt kad myliu jį labai Romaną parašyti ... nuraminti Kad viską ką darai yra gerai 

Gyveno žemėje Mergaitė Ji tylią naktį laišką raitė Keliavo mintimis į ledo rūmus Ieškojo rakto nuo skrynios Žinojo ten yra širdis mamos Maža rankutė piešė žodį Apie lankas žemės gimtos Patiko jai keliauti Bet labiausiai mėgo ji ragauti Stebuklas įvykdavo namuos Virtuvėje užėjus jai net laikrodžiai sustos Tai ji vaikučiams kepė pyragus Žinojo kad visi po vieną gaus Maža virtuvė o širdis didžiulė Rankutėmis ji piešė rojų Net nesuprato kad tai bus josios rytojus Pastatė eglę miške ir sukvietė visus prisėst greta Atėjo miško žvėrys paukščiai  Net mėnuo jai paslaugiai žvaigždes pasiūlė Visi norėjo prisiglausti ir pažiūrėti kas čia bus Kadangi laikrodis sustojo Ji ramiai paėmus žodį piešė rojų Sukvietė pasaulio visus vaikus Žinojo jiems reiks suvalgyt pyragus Paėmus upės vingį susuko riestę Pastatė tiltą ties pajūriu Nes ji be galo mėgo jūrą Nuramstė jį iš sausainiukų Ir nupiešė daug daug nykštukų Pabiro jie po visą žemę Ir Kalėdų rytą prasmuko į namus Padėjo po egle meduolį Meduoliai buvo s