Ledo lelija

  Dėkoju mamai kad užaugino Dėkoju tėvui kad apkabino Dėkoju broliams už tai kad jie šalia Dėkoju protėviams už jų galias Dėkoju vyrui už meilę ir kantrybę Dėkoju Dievui už save ir esančią esybę Vaikams dėkoju ir vaikaičiams Visiems visiems aš savo giminaičiams Dėkoju saulei rytui dienai nakčiai Draugams dėkoju kad padeda pažint save Dėkoju kūnui protui sielai Dėkoju medžiui esančiam sode Dėkoju širdžiai kuri pražysta gėlele Dėkoju gamtai už stebuklus Dėkoju už esančius vaikus Dėkoju Dievui už galimybes Dėkoju sau ir savo asmenybei Dėkoju už viską ką turiu Dėkoju žodžiui kad užrašyti jį galiu Dėkoju aš visatai ir už jos ribų Dėkoju mokytojams vedusiems keliu Dėkoju kosmoso platybėms Dėkoju už dovanotas man vertybes Gyventi džiaugtis ir mylėti Už tai kad laimės jums galiu linkėti Už šviesą manyje atgimstančią ryte Kaskart kai saulė žadina mane Dėkoju tėvui už genus Dėkoju mamai už šilumą vos gimus Senelei prosenelei kurios vardu anūkę vadinu Dėkoju kad moterim esu Dėkoju už šilumą mylin

  Žvelgiu jam į akis  Matau saulelė tuoj nušvis Ir aš tikiu ateis diena Kai širdyje pajaus jis ją Šviesa kurią nešu į žmones Tai tik aukščiausiojo malonė Aplankė ir suteikė šansą Atgimti dar vieną kartą Atgimti širdimi ir apkabinti Taip ir einu stebiu dėkoju Kad žemę sau jaučiu po kojom Ir dangumi grožėtis traukia akį Ir mėnuliu stebėtis Su planeta pasikalbėti ir saulę palydėti Kasdien einu vis tuo pačiu keliu Pasikalbu su pakeleiviu vis nauju Pasidalinam išmintim ir vėl pirmyn Draugai ar žinot kad esat angelai? Savo mamoms,  dukroms, sūnums ir tėčiams Ištieskim ranką pakeleiviui Net jeigu jam nepakeliui Tik Dievas žino kiek kelių į saulę veda Žinau tik tiek  Patirti meilę žemėj verta Bet jos nenusipirksi ją reikia užsidirbti Savo geru žodžiu ir mintimis pasidalinti Tik taip mes žemę padabinsim Ir nesvarbu ką tu darai Vairuoji, kali ar tik suknelę susiuvai Ne tai svarbiausia ... čia tik vaidmuo Tik pjesė kurioje suvaidinai Turėjai patirties žmogum tapai Nes rolių daug suvaidinai Čia ti

 Manęs paklausė kas esi  ... aš atsakiau tik krislas vandeny Manęs paklausė kur einu Einu keliu į begalybę tarp žvaigždžių  Patarsiu ... nepasiklyski tarp minčių savų ir svetimų Sustok pažvelk į vidų ... surink save iš pašalių Išgirsk vidinį balsą tylų Tavasis aš tenai giliai seniai Tik jo dar nematei Įkvėpk giliai giliai pajauski oro galią Kvėpavimas jis visagalis  Banguoja kūnu nors jo ir nematai Pajauski kūno erdvę ten tavo namai Matai tu užmerktom akim  Žinai ...  gyvybė ji tenai Tai tu sukūrei oro gūsį ... paleidai ir klausai Erdvėj ištirpti tu gali ir vėl save surinkti Paleisti kas seniai ne tavo Tai senos mintys jos atgyveno Išpuoški rūmus tu savus įleiski vėjus sau naujus Pabūk su savimi ... arčiau savęs tu nieko neturi Nors bėgi bandai pagauti vėją .. . žinią ... kažką ko nematai Tu ten esi ... ji ten kur stovi! Tai tavo meilės rūmai kuriuose gyveni Prašau pabūk su savimi Tu pats gali pasaulį kurti mylėti Negi tau sunku tuo patikėti Sustok! Giliai įkvėpk paklausk savęs kas čia

Einu keliu ... Degu aš vasara Stovėjau tarp dviejų ugnių Ieškojau durų atvirų Ir supratau kad eit visur galiu Daugiau man nieks nekaišios pagalių Esu žeme kvėpuoju oru Nuslūgstu vakare aš ežero dugne Žvelgiu į dangų ... matau save Mėnulis šypsos danguje O aš guliu sau ežere su šypsena veide Aš moteris visur  net ugnyje Kai Dievas dukrai pynė mažai kasas Jis nežinojo kas atsiras Sukūrė saulę ir mėnuo patekėjo Ir viskas vandeny atsispindėjo Įpynė ir mane ... matyt reikėjo Dėkoju Dievui Žemei saulei danguje Visiems kurie dar čia Graži graži ta mūsų planeta Man leido ją pažinti Kas ryt aš čia ... tik išeinu nakčia Grįžtu laisva valia Tik taip galiu pažint save Rašau kalbu ... žaidžiu žodžiu Skaitau klausau girdžiu Kaip ištirpstu tarp žodžių ištartų Šviesos banga ... ji nemeta šešėlio Nutilo vėjas virš ežerų Guluosi pavirsiu atspindžiu tavu

Laukas rugių ...  seniai jau nematau aš tų akių Bet visą laiką jas jaučiu Prisimenu kai tu ėjai per lauką lėtu žingsniu Braukei ranka per varpas Glostei pievas ... švelniu žvilgsniu Ten liko atspindys tavo akių Jos mėlynos ... pražydo lineliu Prisimenu kaip tu džiaugeisi vaikeliu mažu Stebėjai iš po antakių tankių Aš niekad nepamiršiu žvilgsnio gilių akių Džiaugiuos nes liko pėda žemėj tavos širdies Kurią turiu kaip sieną ... remiuosi ant peties Žaismingai glostau plaukus jam ... jau žili Ir mėlynas akis matau Tos pačios kurias kadaise pamilau Prisiminiau jo tėvą žydrų akių Ir motiną laukuos mačiau ... ji grėbė šieną Jaučiu ant lūpų šiltą karvės pieną Ir pievą kvepiančią ... jaukius namus Suartą šviežiai  žemę užsėtus arimus ...vis laukė kada sugrįš sūnus Tyloj nunertos pirštinės primins gimtus namus Ir ašara pavirtus rugiagėles spalva Kadaise kai sūnus sugrįžo su žmona Dėkoju jiems už dovaną už sūnų ... už meilę Ištikimybę ir dovanotą galimybę Sulaukt k

Pasisiuvau suknelę iš žvaigždžių Žinau kad šitaip aš galiu Tai menas vaikščioti dangaus skliautu Aš moteris kitaip aš negaliu Man reikia dar sagų ... gerai Jau nusprendžiau imu vaivorykštės spalvų Matai ... kaip blizga jos eterinės Šypsausi ... taip tiks man ant krūtinės Pasidabinsiu ją lai šviečia Naktis ... mėnulis kviečia Ant podiumo išeisiu aš basa Patinka man nakties rasa Rūkas sidabrinis ir taip tylu Einu aš ežeru giliu Plaukai jau siekia bangą Staiga pakėliau ranką ir užsiklojau Vandeniu skaidriu skaidriu Jis krištolinis nežemiško dangaus Prigludo man gerai prie kūno O siūlės ... jos elektrinės Už nugaros sparnai auksiniai Va tai einu dangaus kraštu Man šiandien išeiginė Einu prie durų ... bus tėvas atrakinęs Žengiu kiaurai nors jos stiklinės Matyt čia magija kokia Fantazija ... kurios dar protas nepažinęs Aš išeinu ... sugrįšiu nes jūs dar čia Įsėlinsiu nakčia ir susitiksime ryte

Atleisk man Dieve ... aš susimoviau Tik ašarom save nuploviau Ir pamačiau staiga kad skausmo nebėra Vėl šypsena veide Tik tu taip moki žaisti Ir mūsų nesužeisti Norėjau pamatyt tave ... duris pravėriau O ten sena žaizda taip netikėtai atsivėrė Žvelgiu į ją ... pasimečiau ir ką daryt su ja? Užteko man drąsos nedėti tvarsčio Jie trukdo širdžiai atsiverti Lai gyja ... padės šviesa ir saulė Atvėriau ... lai eina Tik taip gali išgirst širdelės dainą Tyli ji ... ir tokia švelni Tai ko gi tu tokia grubi?... paklausė Dievas Tyla tarp mūsų nejauki Atleisk man ... aš pamiršau kad tu girdi Nupinsiu tau vainiką iš gėlių O gal iš kosmoso žvaigždžių Pabersiu danguje į paukščių taką Lai pasaką  žmonijai žvaigždės seka Gerai kad priminei ... kiek galių aš turiu O taip drąsi širdis ... Tai buvo dar viena vinis ... tik tiek Ištraukiau ... žinai man palengvėjo Žvelgiu į ją tai tik emocija įšalusi lede Dabar matau jau šypseną tavajame veide

Naktis ... tamsu bet nebaisu Prisiglaudžiu prie žemės ... ji taip arti Ir tyliai klausiu ... ar girdi? Tariau jai žmogišku balsu Ar tau baisu? Kaip aš padėti tau galiu Ir ji atsiliepė atodūsiu giliu ... man tiesiog sunku Aš vaikas tavo ... ar girdi? Širdį tavąją jaučiu Tai meilė ... paimk ją Aš jos daug turiu Prašiau šį rytą Dievo angelų Pakelti žemės pulsą iki pat žvaigždžių Tesklinda muzika žmonių širdžių Teplaukia meilė tarp vaikų Težino žemė kiek daug yra draugų Ir aš tarp jų Padėkim jai ... kviečiu Kai eisi tu gatve ... mišku Žiūrėk kad būt tiesiog švaru Ir dar ... labai svarbu Pažvelki tarp savo minčių Ar nėr ten žodžių negerų ketinimų piktų Šį kartą aš liūdžiu ... Bet saulę sau piešiu aš pieštuku Tiesiog širdy ir gerumu Šiltu žodžiu pasklisiu tarp žmonių Girdi ... žmogau tave kviečiu Pabūti angelu savu tarp svetimų Į piktą žodį atsakyti gerumu Į prašymą tik atsiliepti dosnumu Tik tiek ... Žinai ... o žemei ne vistiek Jai meilės tavo šitaip re

Matei šį ryt saulutę ... ryte Kai miega dar visi sau atsipūtę O tu jau žvilgčioji pro langą į gamtą Patraukė žvilgsnį žvirblis tupintis ant lango Matei jo plunksnas kokios margos Jį dievas kūrė tau kad tu išgirstum pagaliau Kieme pavasaris ... jis irgi tau O tu skubi viską pametęs Eini gatve nosį užrietęs Ir nematai lietaus lašų ant debesų Kaip žvilga jie kai saulė šviečia Juk taip gražu! O taip skubi aptart su partneriu tu reikalų Nerūpi tau po kojomis nukritę lapai ir daug balų Jos tokios gražios kad net smagu Gali sau peršokti į kitą krantą Bet ne tau rūpi ar partneris suteiks garantą Nusišypsojo saulės zuikis tau staiga Ir papkė susegta nukrito ties bala ... Pasilenkei ir pamatei save Ir dar kaip tyčia aptaškė mašina Prisiminei staiga ... jau kovo 8 diena O tu dar nekalbėjai su mama Ir dar žmona išėjo nieko nepasakius Nes tu lėkei akis išdegęs ... ir ką Va stovi ties bala ... tiesa šlapia Mažytė tau visatos pamoka gera Ryte žmogau pirma tu pasisveiki

Visapusė gausa ir aš joje Stebėjau tyloje kaip žaidžia protas Tai ego ... stebiu kaip išsitraukia kortas Taro ... dėlioja išdidžiai Lyg lauktų tuoj tuoj pragys pirmi gaidžiai Stebiu ... žaidėjas ... moka žaisti subtiliai Tai lyg svajonės tuščiam kambaryje Jos pasirodo ir pradingsta būtyje Stebiu ... ir įkvepiu gyvenimą tiesiog į širdį Tik sulaikau ... klausau kaip Slenka oras ir žemė sukas erdvėje Ugnis su vandenynais šoka šokį tyloje Kaip laimės šulinys atsiveria po kojom Aš po žeme ... tai karalystė ir aš joje Auksiniai laiptai  jie tiesiasi į dangų Žvelgiu ... o jie vandenyje! Einu ... man nesvarbu ... einu Šaukiu aš Motiną pradžių pradžios Žinau gyvenimas be pabaigos O turtai? ... jie tiesiog yra Ir čia visa palaima Tik protas nesupranta kaip gražu Kai tu eini tarp tūkstančių žvaigždžių Laikai jas saujoj ... paskui paleidi Jauti kaip mintys atsileidžia Esu aš lopšyje ... namuos Ir uždanga dangaus man atsiskleidžia Esu !!! ...  Visur! Tai Visata

Nusiėmiau aš akinius nuo praeities Draugai ... kalbėsiu nuo širdies Vis klausiu ... Knyga?... pradžia jau atversta Tik aš galiu užpildyt erdvę tą Istorija apie mane ... man reikalinga auditorija Kad rasčiau ten save Papasakosiu pasaką o gal ir sueiliuosiu Gyvenimą apie tave Rašau aš tam kuris gyvena manyje Ir suprantu kad nepažįstu ... kodėl? Kas vakarą mes einame kartu į naktį Ir klausiu Dievo ar aš turiu tavęs netekti? Kad pamatyčiau vėl save ryte anksti Ir palinkėčiau sau ir tau tikėjimą uždegti Uždegti taip kaip dega akys mylimos mamos Kuri taip trokšta vėl sulaukt aušros Viltis ... ji miršta paskutinė Tada kai įkvepi gyvenimą tu į krūtinę Žinai ... man rods tu pamiršai Kodėl čia atėjai? Mintis ...  ir ji kas rytą gali būti galutinė Ateina kaskart pas  mus kiekvieną Tik tu tai aušrai vis uždengi sieną ... kodėl? Bijai šviesos? Todėl kad sielos pelės išbėgios? Ha ... lai bėga Jos ieško sau tik materialinės naudos Žinai ... kad tavo mintys seniai apžėlė